Pergalės, nusivylimai ir skandalai: svarbiausių 2012 metų sporto įvykių apžvalga


Kas 2012-aisiais buvo šviesiausia žvaigždė Lietuvos sporto padangėje? Kokie svarbiausi įvykiai ir kokie skandalai sukėlė daugiausiai emocijų? Kas verčiausi laurų metų sugrįžimo, benefiso ar intrigos nominacijose? DELFI apžvelgia besibaigiančius metus ir prisimena ryškiausias 2012-ųjų sensacijas sporto pasaulyje.

Metų asmenybė – Rūta Meilutytė

Kai išsigandusi šviesiaplaukė mergaitė šluostėsi ašaras stovėdama ant pakylos prie Londono olimpinio baseino, jos tėvynėje prigludę prie televizorių akis trynė daugybė sporto mėgėjų ir žmonių, kuriuos Rūta privertė pamilti sportą.

Nepritekliaus, skandalų, korupcijos ir nusivylimo ūkanose 15-metė plaukikė savo šaliai įžiebė pasididžiavimo liepsną, sudeginusią mažos ir jaunos valstybės kompleksus.

R. Meilutytė nėra tik sporto fenomenas. Jos triuškinantis šuolis į vandenį po starto signalo, energingi grybšniai, ilgas finišo spurtas, idealus kūno sudėjimas, nepriekaištinga darbo etika ir vienas po kito krintantys rekordai, kuriems ribą kol kas įmanoma nubrėžti nebent vaizduotėje – visa tai R. Meilutytę daro išskirtine plaukike.

Tačiau Lietuvai šios kuklios kaunietės iš Plimuto istorija reiškia dar daugiau. Ankstyvoje vaikystėje ji neteko mamos. Būdama trylikos išvažiavo gyventi į Didžiąją Britaniją paskui tėvą Saulių, anapus Lamanšo dirbantį slaugos namuose. Laimėjusi olimpinį auksą ir 400 tūkst. litų premiją, pažadėjo pinigų vėjais neleisti ir suremontuoti vaikystėje mamą atstojusios močiutės Aldonos namą Kaune.

Per dieną tapusi pasaulinio masto įžymybe, ji į pasipylusius žiniasklaidos klausimus apie Didžiosios Britanijos pilietybę atsakinėjo nekantria šypsena: „Nebūsiu aš britė, ir taškas“.

Prieš metus DELFI analogiškoje 2011-ųjų sporto įvykių apžvalgoje nominavo R. Meilutytę metų atradimo kategorijoje. Tuščia sakyti, kad plaukikė pranoko visus lūkesčius. Ją – tiek kaip nepriekaištingą sportininkę, tiek kaip negandas pralaužiančios vilties metaforą – įsimylėjo visa šalis.

Nors sakoma, kad meilė trunka trejus metus, sulėtinti apsukas R. Meilutytę gali priversti nebent besikeičiančios bręstančio kūno formos. Tačiau pati auksinė Lietuvos žuvelė, pildanti net garsiai neištartus norus, kol kas nežino žodžio „gana“. Atvirkščiai. Trumpame (25 m) baseine ji pademonstravo galinti išplėsti savo ginklų arsenalą ir neapsiriboti vien plaukimo krūtine rungtimis. Nebūtina nė prognozuoti naujo aukso lietaus – R. Meilutytė jau parodė, kad bet kokios prognozės jai tėra laikinas iššūkis.

Wayne'o Rooney ir Robino van Persie sveikinimai Rūtai Meilutytei
Wayne'o Rooney ir Robino van Persie sveikinimai Rūtai Meilutytei

Metų įvykis – Londono olimpinės žaidynės

Kartą per ketverius metus visi sporto įvykiai nublanksta prieš ugnį, suliepsnojančią olimpinių žaidynių sostinėje. Atletų kautynes Londone rugpjūtį užgniaužusi kvapą sekė ir Lietuva, kuriai šlovės akimirkas dovanojo ne tik R. Meilutytė.

Penkiakovininkė Laura Asadauskaitė prieš paskutiniosios rungties – bėgimo – finišą stabtelėjo, tarsi klausydamasi jai tėvynėje aidinčių ovacijų. Lygiaverčių konkurenčių nesutikusi lietuvė pelnė paskutinį iš Londone išdalintų aukso medalių.

Kanojininkas Jevgenijus Šuklinas įgyvendino savo vaikystės svajonę ir pasipuošė olimpiniu sidabru. Imtynininkas Aleksandras Kazakevičius nuskynė bronzą dėl ištinusio antakio dešiniąja akimi beveik nematydamas. Mažuoju Tysonu britų pakrikštytas 164 cm ūgio boksininkas Evaldas Petrauskas iškovojo tokį patį apdovanojimą, nors ir Lietuvos, ir užsienio specialistai šaukė, kad tik teisėjai neleido šilutiškiui sugriebti tauresnės spalvos medalio.

Kelią į sėkmę Londone suręsti pavyko ne visiems. Griausmingą atsisveikinimą planavęs disko metikas Virgilijus Alekna tenkinosi ketvirta vieta ir „mediniu“ medaliu. Dar skaudesnį smūgį į paširdžius patyrė dviratininkė Simona Krupeckaitė, nepatekusi į keirino rungties finalą ir likusi septinta.

Ašaras liejo septynkovininkė Austra Skujytė, kurią bemiegė naktis dopingo kontrolės kambaryje nusmukdė į penktą vietą. Tylūs ir nekalbūs Londoną paliko Lietuvos krepšininkai, pirmą kartą istorijoje likę už pusfinalio borto ir užėmę viso labo aštuntą vietą. Nemalonumų turėjo ir krepšinio rinktinės sirgaliai, tapę britų policijos bei žiniasklaidos priekabių taikiniu.

Vis dėlto sėkmingesnės olimpiados nepriklausoma Lietuva dar nebuvo regėjusi. Bendroje valstybių įskaitoje lietuviai užėmė 34-ą vietą – aukščiausią tarp Baltijos šalių.

Metų akibrokštas – Hugo Chavezo tankai ir kiti lietuvių nuotykiai Venesueloje

„Treniruotė nutraukta – pradėjo važiuoti tankai. Mėginsime grįžti į viešbutį.“ Tokia iš Lietuvos krepšinio rinktinės atskriejusi žinutė žaibiškai sukėlė ant kojų Venesuelos sostinėje Karakase akredituotus Lietuvos žurnalistus.

Netrukus savo viešbutį laimingai pasiekę krepšininkai pasakojo tokius dalykus, apie kuriuos rinktinės stovykloje dar ilgai bus laidomi anekdotai.

Dėl kelialapio į Londono žaidynes kovojusi Lietuvos komanda liepą Karakase turėjo atlaikyti nuo sovietmečio neregėtus išbandymus.

Ruošiantis dvikovai su šeimininkų ekipa, lietuviams teko paragauti tankų išmetamųjų dujų. Kęstučio Kemzūros komanda treniruotę surengė Karakaso karo akademijos sporto bazėje. Įpusėjus pratyboms krepšininkus į lauką išginė greta salės nepriklausomybės dienos paradui išrikiuoti tankai – netikėtai užvesti jų varikliai paskandino pusiau atvirą sporto salę dūmų debesyje.

„Dūmų ataka“ svečių iš Lietuvos nuotykiai nesibaigė. K. Kemzūros auklėtiniai grupės varžybose Venesuelai padarė dvigubą meškos paslaugą: iš pradžių šeimininkus nugalėjo, o vėliau nusileido Nigerijai, taip užkirsdami kelią venesueliečiams į ketvirtfinalį. Regis, organizatoriai nenorėjo likti skolingi. Lietuviams prieš rungtynes „sugesdavo“ autobusas, arenoje geriamojo vandens tekdavo prašyti iš tautiečių žurnalistų, buvo kaitaliojami lydintys savanoriai, o vietos sirgaliai nušvilpė Lietuvos himną.

Diversijos tikslo nepasiekė: lietuviai olimpinį atrankos turnyrą užbaigė, jų pačių žodžiais, prie baseino, į kišenę įsidėję bilietą į Londono žaidynes.

Metų intriga – LTOK prezidento rinkimai

Tai, kas anksčiau buvo nusprendžiama mechaniškai pakeliant rankas, šiemet įsiliepsnojo atviromis grumtynėmis tiek viešojoje erdvėje, tiek kabinetuose ir koridoriuose.

24-erius metus Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) vadovavusiam Artūrui Poviliūnui nusprendus pasitraukti, jo įpėdinio rinkimuose ietis pirmą kartą surėmė du kandidatai: olimpiniai čempionai Daina Gudzinevičiūtė ir Virgilijus Alekna.

Nors patys konkurentai vienas kito atžvilgiu stengėsi išlikti korektiški, jų rėmėjai kelias savaites atvirai taškėsi kaltinimais ir nuoskaudomis. Vienoje pusėje stojo Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) vadovybė ir madas šioje organizacijoje diktuojančios federacijos bei dar nuo sovietmečio įtaką sporto bendruomenėje išlaikę funkcionieriai kaip Bronislovas Vasiliauskas ar Vytas Nėnius. Laikytis tęstinumo politikos žadėjusią D. Gudzinevičiūtę palaikė ir pačio LTOK direktorato darbuotojai.

Priešinga barikadų pusė telkėsi aplink turtingiausias šalyje Krepšinio ir Lengvosios atletikos federacijas, kurių vadovai priklausė praėjusios kadencijos LTOK vykdomajam komitetui ir teigė nusivylę jo darbu. Prie didesnį skaidrumą bei modernų finansų valdymą akcentavusio V. Aleknos daugiausiai šliejosi jaunesni, pirmą kadenciją pareigas einantys ir sustiprinti savo pozicijas nusiteikę federacijų atstovai.

Iki šiol neregėta priešrinkiminė kova apogėjų pasiekė spalį LTOK generalinės asamblėjos sesijoje. Favorite laikytai D. Gudzinevičiūtei laimėti rinkimų „į vienus vartus“ nepavyko: už šaulę balsavo 57-i LTOK nariai, V. Alekna sulaukė 43-ijų balsų. Todėl po rinkimų išsakyti V. Aleknos rėmėjų pareiškimai apie „tarpinę pergalę“ nuskambėjo ne vien kaip beviltiškas bandymas užglostyti nesėkmę.

Metų benefisas – A. Rimkevičiaus fejerverkas

Vietoje pelningo pasiūlymo – gerokai apdulkėjusio rekordo gaudynės. Taip praėjusį rudenį prioritetus sudėliojo buvęs „Šiaulių“ klubo futbolininkas Artūras Rimkevičius, nepasinaudojęs galimybe išvykti rungtyniauti į Izraelį ir nusprendęs tęsti varžovų vartininkų bombardavimą A lygoje.

Puolėjo svajonė išsipildė su kaupu – 35 įvarčius per sezoną pelnęs snaiperis įtikinamai pagerino net 56 metus gyvavusį Algimanto Liucinavičiaus rezultatyvumo rekordą (28 taiklūs smūgiai Lietuvos čempionate) ir buvo išrinktas geriausiu 2012-ųjų A lygos futbolininku.

A. Rimkevičiaus pasiekimas neliko nepastebėtas: gruodį jis sukirto rankomis su Edinburgo „Hearts“ (Škotija) klubu, kurio marškinėlius užsivilks sausį, jei tik finansinių problemų turinčiai „Hearts“ ekipai bus panaikintas draudimas registruoti naujus žaidėjus.

Metų sugrįžimas – J. Kazlauskas

Rugsėjo pabaigoje nacionalinės rinktinės stratego kandidatūras svarstęs Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vykdomasis komitetas apsisprendė akimirksniu – užteko ištarti Jono Kazlausko pavardę, už kurią balsavo 17-a iš 18-os komiteto narių.

Vos paviešinus LKF vadovybės sprendimą DELFI surengtoje apklausoje net 8,5 tūkst. portalo skaitytojų (85 proc. apklausos dalyvių) tokį pasirinkimą įvertino teigiamai.

Svarbiausias darbas, kurį reikėjo atlikti LKF – prikalbinti patį J. Kazlauską grįžti į postą, kurį specialistas užėmė 1997-2001 metais.

„Pirmiausia reikia kreiptis į trenerį, kuris yra geriausias. Manau, toks yra J. Kazlauskas. Kas bus, jei su juo nepavyks susitarti? Deja, situacija sudėtinga...“ – dar vasaros pabaigoje neslėpė LKF Garbės prezidentas Vladas Garastas.

Tačiau derybos, kurių ėmėsi LKF prezidentas Arvydas Sabonis, nebuvo itin komplikuotos.

„Esu įsitikinęs, kad, vieną kartą atsistatydinus, daugiau slidinėti nėra ko, ir visada tos nuostatos laikiausi. Bet Arvydas yra tas žmogus, kuriam sunku atsakyti“, – prisipažino pats J. Kazlauskas.

Su Kęstutį Kemzūrą pakeitusiu specialistu LKF pasirašė sutartį ketveriems metams – iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių.

Metų skandalas – Eurolygos flirtas su rusais

Lietuvos čempionų titulas – tik bereikšmė eilutė klubo metraštyje? Tokia grėsmė buvo iškilusi Eurolygos ir VTB Vieningosios lygos vadovams bei suinteresuotų klubų atstovams balandį Maskvoje pasiekus preliminarų susitarimą dėl naujos atrankos į žemyno taurių turnyrus sistemos.

Pagal parengtą planą, jau nuo 2013-2014 metų sezono Eurolygos B licencija turėjo atitekti nebe Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionams, o geriausiai VTB Vieningoje lygoje pasirodžiusiai Lietuvos komandai. Tai būtų reiškę, jog kelialapių į Eurolygą dalybas lietuviams iš savo kiemo tektų perkelti į rusų sukurtą ir finansuojamą turnyrą, o LKL būtų likusi žemyno krepšinio paraštėse. Analogiškas pavojus buvo iškilęs ir Lenkijos bei Ukrainos nacionalinėms pirmenybėms.

Tačiau vos per kelias viešnagės Maskvoje dienas iki tol atsargų požiūrį į VTB Vieningąją lygą kardinaliai pakeitęs Eurolygos vykdomasis direktorius Jordi Bertomeu sulaukė pasipriešinimo. Bent keturiose valstybėse nuvilnijus nepasitenkinimo bangoms, Eurolygos bosas po kelių savaičių buvo priverstas atsitraukti ir pranešti apie atšaukiamą susitarimą su VTB Vieningąja lyga.

Jordi Bertomeu
Jordi Bertomeu
© RIA/Scanpix

Metų palinkėjimas – „užsikr....!“

Lietuvos krepšininkų nuotykius Venesueloje jau prisiminėme. Įspūdžius iš Karakaso apibendrino Lietuvos rinktinės atstovas žiniasklaidai ir krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis. Besibaigiant pergalingų olimpinės atrankos turnyro ketvirtfinalio rungtynių su Puerto Riku transliacijai jis tiesioginiame eteryje išrėžė:

„Visų tų, kurie čia kovoja, ir sirgalių vardu norėčiau pasakyti organizatoriams: ir užsikruškit su savo gendančiais autobusais, ir užsikruškit su visomis savo sąmokslo teorijomis!“

www.DELFI.lt


Komentuoti..
Palikti komentarą
Komentatorius*:
El. paštas*:
WWW svetainės adresas:
Komentaras*:
Saugos kodas:




UAB BT grupė - el. parduotuvių kūrimas



 lokio pastoge
speedfactor

Apklausa
Ar reikalingas kitas koncertas ar renginys?
Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Rezultatai...