Kodėl Europos Sąjungoje daugėja Vokietijos?


Vokietija kartu su Prancūzija yra pagrindinės šalys, apie kurias sukasi visos ES reikalai. Nuo šių valstybių daugiausia priklauso ir ES ateitis. Tai supranta visi ES nariai, kurie atidžiai stebi, kas vyksta Berlyne ir Paryžiuje, kaip klostosi santykiai tarp patyrusios, antrą kadenciją baigiančios kanclerės Angelos Merkel ir aukštosios politikos naujoko, jos bendraamžio, 58 metų prezidento Francois Hollande’o.

Tačiau už Prancūzijos ir Vokietijos besišypsančių vadovų veidų ir dažnų oficialių susitikimų vis dažniau apžvalgininkai mato įtampą, konkurenciją ir net konfliktines situacijas tarp valstybių, ko anksčiau nepasitaikė. Vokietijos santykiai su Prancūzija yra kaip niekada pašliję.

Tam yra kelios priežastys. Pirmiausia tai skirtingas Vokietijos ir Prancūzijos vadovų požiūris į euro ir visos ES stabilumo išsaugojimą. Antra, artėjantys Bundestago rinkimai Vokietijoje ir A.Merkel kova šalies viduje su socialdemokratų kandidatu į kanclerius Peeru Steinbrucku.

Trečia, galimi ekonominiai sunkumai Prancūzijoje ir prancūzų baimės dėl tolesnio Vokietijos stiprėjimo. Ketvirta, komplikuoti asmeniniai dviejų lyderių santykiai.

Pradėkim nuo pastarųjų. Pavasarį, dar vykstant kovai dėl Prancūzijos prezidento posto, A.Merkel viešai parėmė N.Sarkozy. Su N.Sarkozy kanclerė neblogai sutarė, vykdydami bendrą euro gelbėjimo politiką bei panašiai matydami tolesnę ES šalių integraciją.

Tačiau rinkimus laimėjo socialistas F.Hollande‘as, ir jis nepamiršo A.Merkel paramos jo konkurentui. Kaip rašo žurnalas „Spiegel“, prancūzų prezidentas gali paremti į kanclerius kandidatuojantį vokiečių socialdemokratą 65 metų P.Steinbrucką.

P.Steinbruckas ankstesniame A. Merkel kabinete, kai krikščionys demokratai ir socialdemokratai sudarė didžiąją koaliciją, buvo finansų ministras. Jam netrūksta iškalbos, jis laikomas geriausiu socialdemokratų kandidatu, nors jis ir nėra partijos pirmininkas.

Kanclerė recesijos apimtoms ES šalims siūlo brutalų neoliberalizmą, o savo šalies visuomenei taiko socialinį sutarimą.

Tai proeuropietiškas, ne tik gerai išmanantis finansų reikalus, bet ir mokantis sudėtingus finansų reikalus paprastai paaiškinti eiliniam vokiečių biurgeriui politikas, savo ideologiniais įsitikinimais panašus į Prancūzijos prezidentą F.Hollande‘ą.

Anglijoje ir JAV profesoriaujantis žinomas vokiečių sociologas Ulrichas Beckas neseniai išleido knygą „Vokiečių Europa. Naujas valdžios peizažas krizės ženkle“ („Das Deutsche Europa. Neue Machtlandschaften im Zeichen der Krise“, kurioje pabrėžia kanclerės A.Merkel dvilypumą, skirtingą jos elgesį su savo rinkėjais ir su kitų ES šalių žmonėmis. Anot U.Becko, kanclerė recesijos apimtoms ES šalims siūlo brutalų neoliberalizmą, o savo šalies visuomenei taiko socialinį sutarimą.

Su brutaliu liberalizmu ir kalbomis apie taupymą rinkimų nelaimėsi net Vokietijoje, kurioje žmonės taupyti mokomi šimtmečiais ir nuo pat mažens. Tuo labiau kad vokiečiai gerokai pasikeitę ir gerovės valstybę kuria ne tik socialdemokratai, būdami valdžioje, bet ir dešinieji. Pastarieji ir pradėjo įgyvendinti šią politiką šeštajame XX a. dešimtmetyje.

A.Merkel nori parodyti vokiečiams, kad ji viską daro taip, kad krizė Vokietijos nepaliestų, o jiems nereikia taupyti, kaip kitoms Europos šalims, nes jie visada jai valdant, gyveno teisingai, neturėdami didelių skolų, gerai prižiūrėdami savo bankus ir laikydamiesi finansinės drausmės.

Remdama į skolas patekusias šalis ji niekada nepamiršta savo rinkėjams pasakyti, kad ES šalys neturėtų būti našta Vokietijai dėl nesugebėjimo tvarkyti finansus ir savo bankų sistemos bei kad parama negali būti begalinė.

Apsilankiusi Graikijoje, ji daugiausia kalba apie taupymo politiką („Sparpolitk“), giria tuos, kurie taupo ir peikia tuos, kurie nenori to daryti bet kokia kaina. Taip ji gerai pasirodo vokiečiams, bet tampa nemėgstama ES pietų šalyse.
A. Merkel savo partneriams ES siekia primesti vokišką ūkio ir politikos formulę: taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti. Tai taikytina ES šalims, bet nebūtinai namų šeimininkėms Bavarijoje ar kitose vokiečių žemėse.

Anot U.Becko, Vokietija nesiekė tapti dominuojančia Europos valstybe. Nebūta jokių slaptų planų ar konkrečios taktikos to siekti. Neplanuojant ir pradžioje net to nenorint, tokia galimybė jai atsirado Europai patekus į krizę ir augančiam europiečių nerimui dėl galimos, artėjančios jų ekonomikų katastrofos.

Tačiau taupymo politika kol kas neatneša vaisių nei Graikijoje, nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, nei Italijoje.

Kai Vokietijos ekonomikai pavyko išvengti krizės ir tapti pagrindiniu krizės apimtų šalių finansine rėmėja, kanclerė A. Merkel suprato, kad išmušė jos valanda gauti daugiau valdžios Europoje ir tapti populiaresne savo šalyje.

Tačiau taupymo politika kol kas neatneša vaisių nei Graikijoje, nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, nei Italijoje. Spėjama, kad skolų krizė persimes ir į Prancūziją. Todėl prancūzų prezidentas, beje, baigęs ekonomikos ir teisės studijas, per paskutinį susitikimą Briuselyje gerokai supykdė vokiečių kanclerę, pareikšdamas, kad Prancūzijos uždavinys pasakyti, jog yra alternatyva taupymo politikai ir kad užteks nuolat kalbėti tik apie taupymą.

Jis net apkaltino A.Merkel, kad pastaroji daugiau rūpinasi savo rinkimų kalendoriumi, nei ES reikalais. Tokius kaltinimus A.Merkel jau senokai tenka girdėti iš oponentų. Tačiau jai vokiečiai rūpi labiau nei Europa. Matyt, tame yra tiesos, bet ar gali būti kitaip?

Prancūzija atmetė Vokietijos pasiūlymą stipriau kontroliuoti atskirų ES šalių biudžetus, nes, anot Paryžiaus, tai būtų kišimasis į šalių vidaus reikalus.

Vokietija nesutaria su Prancūzija ir dėl kitų reikalų. Pavyzdžiui, dėl didžiausio Europoje ginkluotės koncerno EADC (European Aeronautic Defense and Space Company). Šio koncerno, kurio metinė apyvarta siekia 45 mlrd. eurų ir dirba daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, akcijos priklauso vokiečių, prancūzų ir ispanų kompanijoms. Vokiečiai į EADC siekia pritraukti britus ir taip sukurti Bavarijoje papildomų darbo vietų bei sustiprinti ES karinę galią. Prancūzai reikalauja viską derinti su jais ir mano, kad toks susitarimas pažeidžia jų interesus.

Dar prieš Viršūnių susitikimą spalio pradžioje Prancūzijos prezidentas pasiūlė surengti Pietų Europos ir Šiaurės Afrikos šalių susitikimą, parodydamas Vokietijai, kokie prancūzai svarbūs ES. Tuo metu Vokietija daugiau dėmesio rodo Lenkijai ir kitoms naujoms ES šalims.

Didžioji Britanija pamažu ir savo noru praranda įtaką ES.

Didžioji Britanija pamažu ir savo noru praranda įtaką ES ir, panašu, kad Londono finansinių sluoksnių euroskeptiškumas vis labiau ją stumia nuo bendrų Europos reikalų. Kita vertus, Didžioji Britanija nuo senų laikų į žemyninės Europos reikalus žiūrėjo tarsi iš tolo, pirmenybę atiduodama buvusioms kolonijoms. Nors kolonijų beveik neliko, bet britai išlaikė geopolitinį požiūrį.

Vis dėlto, euroskeptikams dar anksti džiaugtis Europos Sąjungos lyderių nesutarimais ir įtampa, atsiradusia tarp Vokietijos ir Prancūzijos.

Nepaisant šalių vadovų nesutarimų, tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos ekonominiai ir politiniai sluoksniai nemato alternatyvų vieningai ir labiau integruotai Europai. Anot vieno apžvalgininko, Prancūzija ir Vokietija galiausiai bus vieningos, nes vieningos jos tiesiog privalo būti.

Kita vertus, jei vokiško požiūrio į finansus, darbą, verslą, tvarką ir socialinę politiką Europoje būtų daugiau, visa Europa nuo to tik laimėtų.



Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt
Komentuoti..
Palikti komentarą
Komentatorius*:
El. paštas*:
WWW svetainės adresas:
Komentaras*:
Saugos kodas:




UAB BT grupė - el. parduotuvių kūrimas



 lokio pastoge
speedfactor

Apklausa
Ar reikalingas kitas koncertas ar renginys?
Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Rezultatai...