Emigrantas: sugrįžti į Lietuvą – per didelė rizika


Magistrantūros studijas Lietuvoje baigęs Ignas Kalpokas - ne tik jaunas tėtis ir šeimos vyras, bet ir jaunas doktorantas. Viskas jo gyvenime - tarsi įtemptas veiksmo filmas.
Daug nuotykių, iššūkių ir milžiniškos pastangos siekiant užsibrėžto tikslo. Ir jis įrodo - viską gyvenime galima pasiekti, jei tikrai nori ir jei tikrai gali dėl to paaukoti ne vieną bemiegę naktį. „Tiesoje" - pokalbis su įdomiu žmogumi.
- Ignai, dabar studijuoji politikos mokslų doktorantūroje Nottinghamo universitete. Kodėl po magistrantūros studijų Lietuvoje išvykai iš tėvynės?
- Buvo keletas priežasčių, kodėl išvykau. Viena vertus, norėjosi išbandyti save - susirasti naujų iššūkių ir naujų idėjų. Taip pat viliojo turtingesnės universitetų bibliotekos, kadangi tenka pripažinti, jog Lietuvoje literatūros, ypač nišinėms tyrimų kryptims, trūksta. Galiausiai - karjeros galimybės. Baigus doktorantūrą Jungtinėje Karalystėje atsiveria daugiau variantų: galima bandyti likti, grįžti į Lietuvą arba mėginti laimę dar kur nors. Tuo tarpu visą laiką praleidus vien Lietuvoje išvykti daug sunkiau. Manau, kad išvykti buvo pats laikas.

Labai neteisinga nuvertinti studijas Lietuvoje, nes čia gali įgyti tam tikro pranašumo prieš studijavusius JK - jei ir ne prestižo, tai žinių prasme. Lietuvoje programos daug platesnės, daugiau dėmesio skiriama kontekstui, tiesiogiai su studijuojama disciplina nesusijusiems, tačiau akiratį plečiantiems dalykams. Angliškos (nežinau, kokia padėtis kitose JK dalyse) studijos yra gerokai siauresnės ir neretai nulemia ribotą pasaulėžiūrą ir ribotą mąstymą. Lietuvoje, tuo tarpu, mokoma žvelgti plačiau.
Dar vienas mane JK nustebinęs dalykas yra tai, kad programos dažnai sudaromos ne pagal tai, ką svarbu žinoti tam tikros srities studentams, o pagal konkrečių dėstytojų pomėgius, įsitikinimus ir pažiūras. Tad dažnai pasitaiko, jog gilinamasi į antraeilius reiškinius, autorius ar teorijas, gerokai svarbesnes temas praleidžiant ar aptariant prabėgomis. Lietuvoje pastebėjau daugiau žiūrėjimo į bendrą paveikslą ir mėginimo palaikyti bent fasadinį objektyvumą.
- Kokia buvo pradžia - tiek moksluose, tiek šeimyniniame gyvenime? Juk esi jaunas tėtis - ir rūpesčių buvo daug. Kaip pavyko visa tai atlaikyti?
- Žinoma, rūpesčių buvo gana daug. Reikėjo įsikurti, užsidirbti pinigų, gana greitai turėjo gimti sūnus. Be to, abu buvome studentai, tad reikėjo dar ir kibti į mokslus. Turbūt labiausiai viską atlaikyti padėjo buvimas kartu ir vienas kito palaikymas - tiesiog reikėjo susiimti, ir bendromis jėgomis tai padarėme.
Žinoma, gimus sūnui rūpesčių tik dar padaugėjo, o laiko dirbti tiesioginius darbus sumažėjo. Bet žmogus gana greit prisitaiko prie naujų aplinkybių ir pritampa. Jeigu moki planuoti laiką ir vienas kitam padedi - viskas įmanoma.
Jeigu esi sąžiningas...
- Papasakok, apie doktorantų statusą Jungtinėje Karalystėje. Ar lengva jiems susirasti darbą? Kuo padeda valstybė? Kokios socialinės garantijos?
- Kokia doktorantų dalia Jungtinėje Karalystėje? Konkurencija, konkurencija ir dar kartą konkurencija. Aukštojo mokslo darbo rinka perpildyta tiek šviežiai iškeptų doktorantų, tiek patyrusių dėstytojų ir tyrėjų. Viskas priklauso nuo to, kiek patrauklūs tavo gebėjimai ir tyrimų sritis, kokį finansavimą gali pritraukti universitetui, kiek ir kokių straipsnių ar monografijų esi parašęs. Pastarieji du kriterijai itin svarbūs. Ne veltui jau nuo pirmo doktorantūros kurso esame ruošiami, kad baigus studijas bus sunku. Čia veikia visiškai laisvi rinkos dėsniai ir vyrauja gana arši kova už būvį.
Beje, doktorantai (o ir magistrantai) neturi beveik jokių socialinių garantijų (išskyrus nebent sveikatos apsaugą). Tam tikra prasme šios studijos matomos kaip prabanga - turi galėti sau leisti studijuoti.
- Kokios pagalbos iš valstybės gauna jūsų šeima?
- Nesu linkęs pernelyg kalbėti apie garantijas, socialinę paramą ir panašius dalykus, visų pirma todėl, kad tai šiuo metu yra intensyvių politinių debatų objektas. Ir bent iš dalies taip yra todėl, kad daliai lietuvių ir kitų esamų ar potencialių imigrantų iš Europos Sąjungos tai yra net pernelyg aktualu - įsivaizduojama, kad galima atvykti ir gyventi vien iš pašalpų, net jei tam reikia meluoti ir klastoti dokumentus, kitaip tariant, daryti nusikaltimą.

Niekad nesuprasiu žmonių, kurie taip elgiasi ir po to dar viešai skelbiasi, tarsi nusikaltimas būtų toks dalykas, kuriuo galima didžiuotis. Tokie atvejai gerokai prisideda prie kylančios nepakantumo imigrantams bangos ir meta šešėlį tiems, kurie norėtų sąžiningai kurti savo ateitį Jungtinėje Karalystėje.
Galiu pasakyti tik tiek - jeigu esi sąžiningas, Jungtinė Karalystė nėra pašalpų rojus, ir daugeliu aspektų Lietuvoje sąlygos turėti vaikų yra daug geresnės. Ypač jei kalbame apie motinystės (tėvystės) pašalpas, atostogų trukmę ir panašius dalykus.
- Ar gauni stipendiją ir kiek ji gelbėja kasdieniame gyvenime? Vis dėlto turbūt reikia darbuotis, kad gyvenimas būtų sotus ir gana patogus?
- Pirmus metus stipendijos negavau, tad teko dirbti apie dvidešimt valandų per savaitę ir vis vien dar teko „tirpdyti" santaupas. Tačiau pavyko gauti finansavimą antriems ir tretiems doktorantūros metams. Nesigilinant į konkrečius dydžius, stipendija yra maždaug minimalios algos dydžio. Vienam žmogui išgyventi būtų visiškai įmanoma. Šeimai sunkiau, tačiau doktorantams sudaryta galimybė vesti seminarus, tad pavyksta ir šiek tiek užsidirbti. Apskritai, dirbti greta studijų sudėtinga, kadangi tikimasi, jog daug laiko praleisi universitete. Net ir doktorantams yra nemažai užsiėmimų ir renginių, kurių didelė dalis privalomi. Vyrauja nuomonė, kad jei jau atvažiavai studijuoti, tai turi ir studijuoti. Kita vertus, ir pačiam nesinori atsiriboti nuo visko, kas vyksta.
- Kaip sekasi su darbais tavo žmonai?
- Na, mano žmona šiuo metu baigia teisės magistro studijas ir planuoja ieškoti darbo pagal išsilavinimą čia, Jungtinėje Karalystėje.
Tautybių katile
- Pakalbėkime, kokia atmosfera yra Nottinghame? Ar esi patenkintas daugiakultūre aplinka ar, priešingai, - esi prieš imigraciją?
- Universitetas labai akcentuoja tarptautiškumą, turi padalinius Malaizijoje ir Kinijoje. Neatsitiktinai čia daug studentų būtent iš minėtųjų šalių. Apskritai užsieniečiai sudaro didelę studentų dalį, nors tikslių skaičių nežinau. Kuo aukštesnė studijų pakopa, tuo mišresnis tautybių katilas - pavyzdžiui, tarp mano kolegų doktorantų užsieniečių daugiau nei pusė. Žinau, kad yra ir nemažai lietuvių, tačiau iki šiol neturėjau laiko įsitraukti į lietuvių bendruomenės veiklą. Kita vertus, galbūt turint šeimą ir interesai pasidaro kiti...
Mažai tegaliu pasakyti apie atmosferą Nottinghame, nes gyvename jau už miesto ribos, pats universitetas taip pat visiškai miesto pakraštyje. Apskritai Nottinghamas nėra itin kultūriškai mišrus miestas, tačiau labai studentiškas (mieste du universitetai - Nottinghamo ir Nottinghamo Trento), tad jau vien tai prideda įvairovės. Netgi galima sakyti, kad egzistuoja du lygmenys: viena vertus, gana apsnūdęs ir geresnių laikų matęs provincijos miestas, kita vertus - gyvybingas ir judrus jaunų žmonių, dažnai - atvykusių iš viso pasaulio, miestas. Ir negalėčiau pasakyti, kad šie du lygmenys dažnai susisiekia.
- Ar dabar, jau praleidęs pusantrų metų svetur, nesigaili palikęs Lietuvą? Nekankina tėvynės ilgesys?
- Ir taip, ir ne. Viena vertus, žinoma, kad nostalgijos nemažai. Kita vertus, į tą gyvenimą, kurį palikai, nebegrįši. Ir pats jau esi kitoks, su kitokiais poreikiais, kitokiomis patirtimis, kiek kitaip žiūrintis į gyvenimą. Bet ir aplinka pasikeitusi. Draugai turi savo gyvenimus, miestas, kuriame gyvenai, taip pat galbūt jau pasikeitęs... O kur dar visai banali - bet netgi svarbesnė - realybė: reikia žinoti, kad galėsi dirbti, kad bus kur padoriai gyventi. Tad šiuo metu svarbiausia - kur visi trys galėsime saugiausiai jaustis dėl rytojaus.
Kai dėl gailėjimosi... Apskritai nevertėtų gailėtis to, ką pasirinkai, nes jau nieko nepakeisi - reikia mėginti daryti kiek įmanoma daugiau esamomis aplinkybėmis. Kad ir kaip būtų, manau, kad pagal daugelį kriterijų net ir nebūtų priežasčių gailėtis. Šie pusantrų metų buvo labai gera mokykla tiek profesine, tiek gyvenimo prasme.
Bet kuriuo atveju, stengiuosi palaikyti ryšius su Lietuva - tiek asmeninius, tiek profesinius. Pavyzdžiui, šiuo metu Nottinghame organizuojame tarptautinę doktorantų konferenciją; labai stengiuosi į ją pritraukti daugiau lietuvių. Noriu parodyti jiems, kas vyksta Jungtinėje Karalystėje, pademonstruoti, kad lietuviai taip pat ne iš kelmo spirti ir turi daug įdomių idėjų. Tik reikia atrasti kelią, kaip pateikti savo mintis.
Sudėtingas sprendimas - ateičiai
- Su kuo sieji savo ateitį?
- Su šeima ir darbu universitete (būtent tokia eilės tvarka). O kaip tiksliai susidėlios įvairios detalės - matysime.
- Kas turėtų pasikeisti Lietuvoje, kad joje norėtum studijuoti ir gyventi su šeima?
- Sunku pasakyti. Gali būti, kad grįšime ir nelaukdami jokių pokyčių, o gali būti, kad nuspręsime likti Jungtinėje Karalystėje, kad ir kas nutiktų Lietuvoje. Viskas pernelyg sudėtinga, kad vienas kintamasis iš esmės nulemtų sprendimą.
Ignas Kalpokas (Julijos Kalpokienes nuotr.)
Ignas Kalpokas (Julijos Kalpokienes nuotr.)
Apskritai norėtųsi daugiau užtikrintumo dėl šalies ateities - tiek politinės, tiek ekonominės. Šiuo metu kai kurios asmenybės aukščiausiuose postuose tokios aplinkos tikrai nekuria, todėl artimiausiu metu sugrįžti nerizikuosime.
Žinoma, galima sakyti - tai grįžkite ir keiskite, lengva čia iš šalies kritikuoti... Galiu drąsiai pasakyti: dar būdamas Lietuvoje bandžiau. Abu su (tada dar būsima) žmona bandėme. O dabar darome bent minimumą - balsuojame net ir būdami išvykę. Gal du balsai ir mažai tegali pakeisti, bet vis geriau negu nieko...
- Ko palinkėtum žmonėms, kurie tik galvoja - vykti ar ne į užsienį?
- Įvertinti tikslą ir galimybes - išskėstomis rankomis niekas nelaukia, o dabar turbūt dar mažiau nei bet kada. Tiesą sakant, šiuo metu JK politikai, tiek esantys valdžioje, tiek opozicijoje, mano mėgstamo britų žurnalisto Andrew Neilo žodžiais tariant, „lenktyniauja, kuris bus bjauresnis imigrantams". Ir iš tiesų yra atvirai deklaruojamas tikslas padaryti taip, kad tiek naujai atvykstantys jaustųsi kuo mažiau laukiami, tiek jau JK esantys jaustųsi kuo nejaukiau ir, idealiu atveju, visi iš šalies išsinešdintų.
O argumentai visi seniai įprasti: jie atima mūsų darbus, jie yra našta mūsų socialinei sistemai ir t. t. Nepaisant to, kad ką tik atliktas tyrimas atskleidė, jog iš visų JK gyventojų grupių (įskaitant ir „vietinius") vienintelė grupė, kuri į biudžetą sumoka daugiau, nei iš jo pasiima, yra... imigrantai iš ES šalių.
Sprendžiant, ar išvykti, svarbiausia - galėti sau pasakyti, kad išvykęs galėsi jaustis bent kiek komfortabiliau nei Lietuvoje, o jeigu ne - kad auka to verta. Tik būtina realistiškai įvertinti savo tikslus ir galimybes, nes mitų sklando įvairių, o realybė... Niekur ji nėra rožėmis klota.
Net ir išvažiuojantiems studijuoti visų pirma siūlau gerai pagalvoti tiek apie universitetus, tiek apie programas - ne vien važiuoti į užsienį tik tam, kad išvažiuotum. Nes Lietuvoje gali būti ne tik ne blogiau, bet net ir geriau. Tik kartais tikras ar įsivaizduojamas prestižas arba nuogirdos apakina.

 

TIESA

www.delfi.lt

 

 

 

 

Komentuoti..
Palikti komentarą
Komentatorius*:
El. paštas*:
WWW svetainės adresas:
Komentaras*:
Saugos kodas:




UAB BT grupė - el. parduotuvių kūrimas



 lokio pastoge
speedfactor

Apklausa
Ar reikalingas kitas koncertas ar renginys?
Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Rezultatai...