Emigracija visais laikais buvo iškilių lietuvių likimas


Lietuviams, virkaujantiems dėl užsienyje skalsesnės duonos ar geresnio išsilavinimo ieškančių tautiečių, derėtų paieškoti pinigų ar prisiminti prezidentus. Visi žmonės, nupiešti ant dabar cirkuliuojančių litų banknotų, yra buvę emigrantais: kam teko svetur mokytis, kam – dirbti, kam – didžiąją gyvenimo dalį nugyventi, o kam – ir iškeliauti Anapilin. Tokio paties likimo – ne tik visi tarpukario, bet ir pora dabartinės respublikos vadovų bei daugelis kitų iškilių žmonių.

Ne visi sukdavo į Vakarus, nebent buvo priversti pasitraukti per karą ar nenukakdavo toliau kaip iki Lenkijos. Caro laikais daugelis pasirinkdavo Sankt Peterburgą, Maskvą ar kaimynę Latviją. Nors formaliai tai buvo ta pati šalis, lietuviai vis tiek turėjo pasijusti atėjūnais. Tiesa, kai kurie net gyvendami Lietuvoje retai prabildavo lietuviškai ir tik išvykę į užsienį suprasdavo esantys lietuviai. Atrodo, brandinti lietuviškumą užsienyje jiems buvo net lengviau.

Amerikoje ieškojo geresnio gyvenimo

Lakūnams Steponui Dariui (1897-1933) ir Stasiui Girėnui (1893-1933) likimas lėmė kartu ne tik perskristi Atlanto vandenyną, bet ir žūti prie pat Lietuvos, o galiausiai atsidurti ant 10 litų banknoto.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodų nuotr./Legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žūties diena tapo  viso pasaulio lietuvių vienybės minėjimo data.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodų nuotr./Legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno žūties diena tapo viso pasaulio lietuvių vienybės minėjimo data.

Stepono Jucevičiaus-Darašiaus – tokia buvo tikroji S.Dariaus pavardė – našle likusi motina ištekėjo antrą kartą ir su trimis vaikais išvažiavo į Ameriką pas anksčiau ten nuvykusį antrąjį vyrą bei vyriausiąjį sūnų.

Būsimasis Atlanto nugalėtojas po Pirmojo pasaulinio karo, per kurį buvo sužeistas Prancūzijoje, pradėjo studijuoti Čikagos universitete, lankė artilerijos atsargos karininkų kursus, bet 1920 m. grįžo į Lietuvą. Tapęs savanoriu, buvo paskirtas į Generalinio štabo Žvalgybos skyrių, baigė Karo mokyklą, aukštojo pilotažo kursus ir užsitarnavo kapitono laipsnį. Jaunas lakūnas propagavo įvairias sporto šakas, pats sportavo.

1927-aisiais S.Darius pasiprašė atostogų ir pažadėjo grįžti po metų – „parskristi lėktuvu tiesiai Kaunan“, bet šio pažado neįgyvendino.

Su nekalbiu tautiečiu S.Girėnu (tikroji pavardė – Girskis) lakūnas artimiau susibičiuliavo 1932-ųjų pavasarį. Likęs našlaitis, šis 1910-aisiais su broliu buvo emigravęs į JAV. Pirmojo pasaulinio karo metais tapo lėktuvų mechaniku, vėliau mokėsi skraidyti, gavo transporto piloto licenciją.

Mintis įveikti vandenyną kirbėjo abiejų galvoje, todėl nusipirko lėktuvą ir ėmė rengtis skrydžiui. „Lituanicos“ kelionė iš Niujorko prasidėjo 1933 m. liepos 15 d. Po dviejų dienų „Reuters“ paskelbė, kad miške Rytprūsiuose rastos lėktuvo nuolaužos. Lėktuvas dėl iki šiol nežinomų priežasčių nukrito likus 775 km iki tikslo ir trims valandoms iki skrydžio pabaigos.

Iki tol Atlanto vandenyną bandyta kirsti 73 kartus, tačiau, Vytauto Didžiojo karo muziejaus duomenimis, sėkmingi buvo mažiau nei pusė skrydžių ir tik tris kartus pavyko be nutūpimo nuskristi daugiau kaip 6 tūkst. km. Lietuvių skrydis sudėtingomis oro sąlygomis, be radijo ryšio prietaisų, autopiloto ir parašiutų labiausiai atitiko numatytą maršrutą ir buvo pirmas, kai oficialiai iš JAV į Europą skraidintas oro paštas. Pagal be nusileidimo įveiktą nuotolį – 6411 km per 37 val. 11 min. – tai buvo antras pasiekimas aviacijos istorijoje.

Peterburgas nesuviliojo visam laikui

Anot 20 litų banknoto nupieštas kunigas, profesorius ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis gimė 1862 m. Pasandravio dvare Raseinių apskrityje. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkiškai (taip buvo kalbama su vietos dvarininkais), jaunuolis, dokumentuose „subajorintai“ vadinamas Maciulevičiumi, įstojo į Kauno gimnaziją. Ją baigdamas ėmė kurti, beje, lenkų kalba.

Muziejaus nuotr./Maironis
Muziejaus nuotr./Maironis

Kijevo universitete metus studijavo literatūrą, bet, tėvų įkalbėtas, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Susižavėjęs dėstytoju poetu Antanu Baranausku, nusprendė rašyti lietuvių kalba. 1888-1892 m. mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet vėliau grįžo į Kauną, kur mirė 1932 m.

Pro Peterburgą suko ir švietėjo, vertėjo, tautosakininko, pirmosios lietuviškai išleistos Lietuvos istorijos autoriaus Simono Daukanto (1793-1864), įamžinto ant 100 litų banknoto, keliai. Legenda yra tapusi istorija, kaip nuo Skuodo kilęs ir Žemaičių Kalvarijoje mokęsis 20-metis pėsčias išėjo į Vilnių stoti į universitetą. Tiesa, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą įstojo tik pasimokęs gimnazijoje, netrukus perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą, kur atsidėjo Lietuvos istorijos studijoms.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pinigai
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Pinigai

1825 m. jaunas vyras įsidarbino Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, bet, kadangi sunkiai galėjo patekti į Rygos magistrato archyvą ir prieiti prie Lietuvos istorijos šaltinių, po dešimtmečio pradėjo dirbti Valdančiojo senato kanceliarijos Lietuvos Metrikos skyriaus vedėjo padėjėju Peterburge. Kol ten gyveno S.Daukantas, radosi lietuvių kultūros židinys, jis išleido daugumą savo knygų, atostogaudamas Žemaitijoje rinko tautosaką, rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, vadovėliais. Po 1850 m. atostogų istorikas liko Lietuvoje, o kitąmet išėjo į pensiją.

Ketvirtis amžiaus Bulgarijoje meilės tėvynei neatvėsino

Tautos patriarchu vadinamas ir garsaus dailininko Ray Bartkaus ant 50 litų banknoto nupieštas Jonas Basanavičius (1851-1927), baigęs Marijampolės gimnaziją, 1873-iaisiais įstojo į Maskvos universitetą, kur metus studijavo Istorijos-filologijos fakultete, o vėliau pasirinko medicinos mokslus ir tapo gydytoju.

Aleksandro Jurašaičio/Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotr./Jonas Basanavičius
Aleksandro Jurašaičio/Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotr./Jonas Basanavičius

Pirmuosius laisvės vilties spindulius J.Basanavičiui teko skleisti užsienyje – Bulgarijoje, kur likimo nublokštas išgyveno ketvirtį amžiaus. Kaip rašoma Nacionalinio muziejaus tinklalapyje, Rusijos imperijos tarnautojų skyrimo politika lėmė, kad sukauptų žinių jis negalėjo deramai pritaikyti gimtinėje. Nerimas dėl pajamų paskatino priimti Bulgarijos valdžios kvietimą. Lietuvis gydytojavo keliuose Bulgarijos miestuose, dirbo kunigaikščio Ferdinando rezidencijos prie Varnos ir vietos gimnazijos gydytoju. Kartu spausdino publikacijas, kūrė medicinos terminus, rengė straipsnius lietuviškai spaudai, 1883 m. pradėjo leisti lietuvišką pasaulietinį kultūrinį laikraštį „Aušra“.

Savo jėgas ir sveikatą J.Basanavičius išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat mirties išsaugojo lietuvių tautai, rašoma Seimo tinklalapyje. Nors buvo gavęs Bulgarijos pilietybę ir galėjo likti šioje šalyje, sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą 1905 m. išvyko į tėvynę, kur tapo vienu svarbiausių tautinio judėjimo ideologų.

J.Basanavičiaus iniciatyva tais pačiais metais buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas, 1917-aisiais jis vadovavo Lietuvių konferencijai, o 1918 m. vasario 16 d. – Lietuvos Tarybos posėdžiui, kuriame buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.

Vienintelis PEN narys lietuvis

Ant 200 litų banknoto įamžinto Vilhelmo Storostos (vokiškai Wilhelm Storost), geriau žinomo Vydūno slapyvardžiu, didelė gyvenimo dalis taip pat prabėgo ne Lietuvoje.

Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Du šimtai litų
Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Du šimtai litų

Dramaturgas, publicistas, filosofas, kultūros veikėjas gimė 1868 m. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, 1896-1902 m. ir 1913-1919 m. keliuose Vokietijos universitetuose studijavo filosofiją, religiją, kultūrą, meną, literatūros istoriją, sociologiją, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

Dar prieš tai mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, vėliau – Tilžės gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto. Rengė dainų šventes ir vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas. Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. 3-iajame dešimtmetyje tapo Pasaulinės rašytojų sąjungos nariu ir iki 1989 m. buvo vienintelis į PEN priimtas lietuvis.

1940-aisiais Vydūnas buvo pristatytas Nobelio premijai, bet tarptautinė situacija sukliudė tapti laureatu. 1944 m. kartu su kitais Tilžės gyventojais teko evakuotis. Po poros metų Vydūnas įsikūrė Detmolde (Vokietija), kur mirė 1953 m., o 1991 m. buvo perlaidotas Bitėnuose (Šilutės r.).

Lietuviu „tapo“ tik suaugęs

500 litų – didžiausio nominalo iš cirkuliuojančiųjų – banknotą puošia bene žymiausio XIX a. pab. lietuvių publicisto, rašytojo, „Varpo“ įkūrėjo ir leidėjo, himu tapusios „Tautiškos giesmės“ autoriaus, tautinio atgimimo ideologo Vinco Kudirkos (1858-1899) portretas.

Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Vincas Kudirka
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Vincas Kudirka

Jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė dar mokykloje. Buvo linkęs į lenkišką kultūrą, kuri jaunuoliui atrodė vienintelė verta mokslus einančio žmogaus. 1877-1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, bet buvo pašalintas. 1881 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą.

Perskaitęs pirmą „Aušros“ numerį, kaip vėliau prisipažino, pasijuto lietuviu esąs. V.Kudirka ne tik rašė į šį laikraštį, o už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto (tiesa, vėliau sugrįžo ir net įkūrė nelegalią lietuvių studentų draugiją), bet ir pats ėmė leisti žurnalą „Varpas“.

Keletą metų dirbo gydytoju Šakiuose, o gyvenimo pabaigoje, nuolat žandarų persekiojamas, užsiėmė tautine-patriotine veikla. Džiova V.Kudirką pakirto sulaukusį vos 40-ies.

Likimas nelepino ir dailininko, kompozitoriaus, kultūros veikėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kuris vertinamas kaip didžiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius, lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas ir kurio atvaizdas nupieštas ant apyvarton neišleisto 1000 litų banknoto.

„Tauras Films“ archyvo nuotr./M.K.Čiurlionis su žmona Sofija
„Tauras Films“ archyvo nuotr./M.K.Čiurlionis su žmona Sofija

Menininkas gimė 1875 m. Varėnoje (dabartinėje Senojoje Varėnoje) vargonininko ir vokietės šeimoje. Namuose buvo kalbama lenkiškai, jis taip ir neišmoko taisyklingos lietuvių kalbos. Po mokslų M.Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje M.K.Čiurlionis baigė Varšuvos muzikos institutą ir čia liko privačiai mokyti muzikos, vėliau tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje. Greičiausiai čia patraukė dailė, todėl, trumpam grįžęs į Druskininkus, vėl išvyko į Varšuvą mokytis piešimo ir ilgainiui visiškai atsidėjo šiai meno šakai.

Lankydamasis tėviškėje M.K.Čiurlionis rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1905-1906 m., keliaudamas po Krymą, Kaukazą ir Europą, vis labiau ėmė domėtis lietuvių tautiniu nubudimu. 1907-aisiais Vilniuje suorganizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą. Kadangi netenkino provincinis kultūrinis lygis, menininkas dažnai važinėjo į Sankt Peterburgą ir ieškojo ryšių su rusų menininkais.

Nuolatinė įtampa ir skurdas alino sveikatą, todėl 1910 m. kovą M.K.Čiurlionis pradėjo gydytis Pustelnike netoli Varšuvos. Nors dailininkas buvo pradėjęs taisytis, po metų susirgo plaučių uždegimu, kuris jį pakirto sulaukusį vos 35-erių.

Būsimieji prezidentai karjerą darė ir JAV, ir Briuselyje

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus neseniai prisipažino: „Išgyvenau pusę šimtmečio už Lietuvos ribų, bet Lietuva visuomet buvo išsvajota aukso šalis. Galbūt kai kur šiandien ir nusiviliu, kad nerealiai pažiūrėjau į Lietuvą. Bet aš ja tikiu ir galvoju, kad bus tokia, apie kokią svajojau, nes turime talentingą jaunąją kartą.“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Valdas Adamkus
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Valdas Adamkus

Gimęs 1926 m. Kaune, o karo metais dalyvavęs rezistencinėje veikloje, 1944-ųjų liepą būsimasis Lietuvos vadovas su tėvais pasitraukė į Vokietiją, bet greitai grįžo atgal ir įstojo į kuriamus lietuviškus karinius dalinius. Netrukus vėl ištrūkęs į Vokietiją, baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete.

Už Atlando V.Adamkus išvyko 1949 m. Baigė Ilinojaus Technologijos institutą, o aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo pakviestas dirbti į ministerijos teises turinčią Aplinkos apsaugos agentūrą, ilgainiui tapo Vidurio Vakarų regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi.

Būsimasis prezidentas dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje, rengė protestus prieš Lietuvos okupaciją, o tapęs JAV aplinkosaugininkų delegacijų derybose su SSRS vadovu nuo 1972-ųjų kasmet, o kartais keletą kartų per metus atvykdavo į Lietuvą. Atgimimo metais V.Adamkus pradėjo dar dažniau lankytis tėvynėje, o galiausiai įsitraukė į politinę veiklą ir laimėjo 1997 m. prezidento rinkimus.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dalia Grybauskaitė
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Dalia Grybauskaitė

Jo įpėdinei Daliai Grybauskaitei emigrantės duoną teko ragauti ir Rusijoje, ir Vakarų Europoje, ir JAV. Baigusi mokyklą vilnietė kurį laiką dirbo filharmonijoje kadrų skyriaus inspektore, bet netrukus išvyko į A.Ždanovo aukštąją ekonomikos mokyklą tuomečiame Leningrade. Čia ne tik studijavo, bet ir dirbo kailių fabrike. Lietuvon ji grįžo tik padvelkus laisvės vėjams, vėliau dirbo Vyriausybėje, Užsienio reikalų ir Finansų ministerijoje, ambasadoje Vašingtoje, o 2005 m. buvo paskirta Europos Komisijos nare. Kadencijos Briuselyje ji nebaigė – 2009 m. buvo išrinkta šalies vadove.

Gyvenimo saulėlydis – ne Lietuvoje

Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Antanas Smetona
Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikimedia.org nuotr./Antanas Smetona

Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874-1944) vaikystėje privačiai mokėsi ne tik Ukmergėje, bet ir Liepojoje (Latvija). Išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet ją išmainė į Mintaujos (Latvija) gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas už tautinius reikalavimus, rašoma president.lt. Baigė Peterburgo gimnaziją, įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą. Jį baigęs 1902 m., grįžo į Vilnių ir įsidarbino banke.

1917 m. vykusioje Lietuvių konferencijoje Vilniuje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau – Valstybės Tarybos pirmininku, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pirmąkart prezidento pareigas ėjo kiek ilgiau nei metus, 1919-1920 m., antrąkart – nuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kurio vienas vadovų buvo, iki 1940 m. birželio 15 d. Tuomet pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją, galiausiai – į JAV, kur 1944-aisiais žuvo gaisre Klyvlende.

Wikimedia.org nuotr./Aleksandras Stulginskis
Wikimedia.org nuotr./Aleksandras Stulginskis

Nepriklausomybės Akto signataras, antrasis prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885-1969) mokėsi Liepojos gimnazijoje, o baigęs minėtą Žemaičių kunigų seminariją metus studijavo Insbruko (Austrija) universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Grįžęs trumpai dirbo Šv. Kazimiero draugijoje Kaune, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. 1910-1913 m. studijavo Halės (Vokietija) universiteto Žemės ūkio institute, kurį baigęs įsidarbino agronomu Lietuvoje, rašoma Nacionalinio muziejaus tinklalapyje..

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A.Stulginskis persikėlė į Vilnių ir įsitraukė į visuomeninę politinę veiklą. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, keliose vyriausybėse buvo įvairių sričių ministras, keturių Seimų narys, Steigiamojo Seimo pirmininkas, einąs valstybės prezidento pareigas. 1927-aisiais nuo politinio gyvenimo atitolo ir atsidėjo žemdirbystei, 15 metų praleido tremtyje, bet grįžo LIetuvon.

Wikimedia.org nuotr./Kazys Grinius
Wikimedia.org nuotr./Kazys Grinius

Būsimasis trečiasis prezidentas Kazys Grinius (1866-1950) po Marijampolės gimnazijos įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1893-aisiais. Dar bestudijuojant jam teko pabuvoti punkto kovai su cholera gydytoju Minske, vėliau gavo laivo gydytojo vietą ir bemaž metus plaukiojo Kaspijos jūra. 1894 m. grįžo į Lietuvą, gydytojavo Marijampolėje, įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą, rašoma Seimo tinklalapyje.

Karas K.Grinių su šeima nubloškė į Rusiją, kur praleido 1914-1919 m., kartą buvo išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919-aisiais išvyko į Prancūziją, su Lietuvos laikinosios vyriausybės delegacija dalyvavo Taikos konferencijoje, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku ir padėjo 1 tūkst. tautiečių grįžti iš vokiečių nelaisvės.

K.Grinius buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, 1920 m. buvo paskirtas vadovauti Vyriausybei. Vėliau į Seimą buvo išrinktas dar triskart. Prezidento pareigas ėjo tik pusmetį – iki perversmo. Vėliau politiniame gyvenime aktyviai nebesireiškė. Besiartinant frontui, 1944-aisiais su šeima pasitraukė į Vokietiją, iš kur persikėlė į JAV. Iki pat mirties tikėjo, kad Lietuva ištrūks iš okupacijos. „Aš nepalenkiamai įsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata”, – rašė testamente.

http://www.15min.lt
Komentuoti..
Palikti komentarą
Komentatorius*:
El. paštas*:
WWW svetainės adresas:
Komentaras*:
Saugos kodas:




UAB BT grupė - el. parduotuvių kūrimas



 lokio pastoge
speedfactor

Apklausa
Ar reikalingas kitas koncertas ar renginys?
Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Rezultatai...